Kursinis darbas

    Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ²² (toliau - Konstitucija) įtvirtintas neigiamas požiūris į nusikaltimus kaip į socialinį blogį atsispindi įvairiuose Konstitucijos straipsniuose, be kita ko, tuose, kuriuose tiesiogiai vartojamos „nusikaltimo“, „nusikalstamų veiksmų“, „nusikaltėlio“ sąvokos. Antai pagal Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalį be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia sulaikyti nusikaltėlį; pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija; pagal Konstitucijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (1 dalis), asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (2 dalis), bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu (3 dalis), niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (4 dalis), asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą (5 dalis).

    Užtikrinti kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumą nuo nusikaltimų  – valstybės priedermė ir vienas iš jos prioritetinių  uždavinių, nes nusikaltimais ne tik yra pažeidžiamos asmens teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, bet ir daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus. Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą. Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės turi būti veiksmingos.

    Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė  žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Pagal Konstituciją apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas galima tik įstatymu.²³

    Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikaltimų keliamą grėsmę, nusikaltimų mastą, paplitimą, dinamiką, struktūrą, taip pat į įvairius kriminogeninius veiksnius, turi pareigą nustatyti priemones, kurių paskirtis – apsaugoti asmenį, visuomenę ir valstybę nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę pasirinkti įvairias nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo priemones, nustatyti jų taikymo sąlygas ir tvarką. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos.

    Siekiant riboti nusikalstamumą bei jį mažinti taikytinos ir teisinės, ir neteisinės (organizacinės, ekonominės ir kt.) priemonės. Nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo teisinės priemonės skiriasi ir pagal tai, ar jomis reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius asmenis bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi (represinės priemonės), ar siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi (prevencinės priemonės).

    Nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinės priemonės apima, be kita ko, tai, kad įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos yra nusikalstamos, ir nustatomos bausmės už jų padarymą. Šiomis priemonėmis ne tik siekiama nustatyti asmenų, kaltų padarius nusikaltimą, nubaudimo teisinius pagrindus, bet ir – grasinant bausmėmis ir nustatant nusikaltusių asmenų nubaudimo teisinius pagrindus – kiekvienas asmuo, visa visuomenė, valstybė yra saugomi nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Pagal Konstituciją valstybė persekioja nusikaltimus padariusius asmenis, jų kaltumas yra įrodinėjamas įstatymo nustatyta tvarka, o už padarytus nusikaltimus jiems yra skiriamos įstatymo numatytos bausmės.

    Ribojant bei mažinant nusikalstamumą turi būti taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime²⁴ pabrėžė veiksmingai įgyvendinamų įvairių prevencinių priemonių sistemos svarbą užkertant kelią nusikaltimams. Minėta, kad prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi.

    Pažymėtina, kad nors nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinių ir prevencinių priemonių galutinis tikslas yra tas pats – jomis siekiama šalinti nusikalstamumą, jos turi objektyvių skirtumų, jų taikymo pagrindai, poveikio kryptys, tiesioginė paskirtis, turinys, taip pat taikymo teisinės pasekmės skiriasi. Represinėmis priemonėmis yra reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius asmenis bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi, o prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Asmeniui, padariusiam nusikaltimą, gali būti skiriama bausmė, tuo tarpu prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis – neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti ir viešąjį interesą. Be to, taip galiausiai yra saugomas ir pats asmuo, kuris, sprendžiant iš teisėtai gautų duomenų, būtų linkęs nusikalsti, jeigu nuo to nebūtų prevenciškai atgrasytas.²⁵ Pažymėtina ir tai, kad prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti nusikalstamumą, paprastai siejasi su tam tikru žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimu, kuriuo, pabrėžtina, negali būti paneigta pati šių teisių ir laisvių esmė.

    Nusikaltimų kontrolė – poveikio nusikalstamumui priemonė, kuria siekiama mažinti nusikalstamumą ir neleisti viršyti socialiai priimtino lygmens aktyviais teisėsaugos institucijų veiksmais ir teisinio baudžiamojo poveikio priemonėmis, taip pat aktyviomis administracinėmis, ekonominėmis, socialinėmis, kitokio pobūdžio priemonėmis.

    Nusikaltimų prevencija ir kontrolė yra viena kitą papildančios poveikio nusikalstamumui priemonės ir kartu sudaro visa apimantį būdų, metodų, priemonių kompleksą, kurio tikslas – daryti griaunamąjį poveikį nusikalstamumui, todėl programoje šios sąvokos dažniausiai vartojamos kartu.

    Dabartiniu laikotarpiu, ekonominio sąstingio sąlygomis, nusikalstamumo lygis Lietuvoje nekelia realios grėsmės valstybės stabilumui ir nesukelia socialinės krizės, tačiau išlieka socialiai nepriimtinas, neigiamai veikia visuomeninio gyvenimo sritis ir mažina gyventojų saugumą.

    Asmens ir visuomenės saugumas yra būtina pagrindinio valstybės politikos tikslo – konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių  užtikrinimo – įgyvendinimo sąlyga. Siekdama užtikrinti kiekvieno individo, o kartu ir visuomenės saugumą, valstybė vykdo nusikaltimų prevenciją ir kontrolę.

    Nacionalinėje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje nurodyta, kad pagrindinis nusikaltimų prevencijos ir kontrolės uždavinys – kriminogeninių procesų plitimo stabilizavimas ir mažinimas bei atsakomybės neišvengiamumo principo efektyvus įgyvendinimas.

    Nusikaltimų  prevencija ir kontrolė gali būti sėkminga, jeigu joje aktyviai dalyvauja visi socialiniai subjektai – teisėsaugos institucijos, kitos viešojo administravimo institucijos, savivaldybių institucijos, verslo bendruomenė, visuomeninės organizacijos ir individualūs asmenys. Ši veikla turi būti koordinuota ir remtis mokslu bei praktika pagrįsta valstybės politinių partijų patvirtinta bendra politika. Tokiai politikai nustatyti ir įgyvendinti parengta ši ilgalaikė Programa.

    Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamumas yra vienas iš visuomenės ligos simptomų – valstybės socialinės-ekonominės bei kultūrinės-dvasinės negalios išraiška, teigiamų kriminogeninės situacijos poslinkių  galima tikėtis tik pasiekus pažangos šiose srityse. Todėl valstybė turi koordinuotai vykdyti socialinės-ekonominės ir teisinės politikos kryptis, orientuotas į nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės uždavinių įgyvendinimą.

    Įgyvendinant sistemingumo bei kompleksiškumo principus, nusikaltimų prevencijos ir kontrolės uždaviniai nustatomi šiomis socialinės-ekonominės ir teisinės politikos kryptimis:

    1) ekonominė politika; 2) užimtumo politika; 3) šeimos politika; 4) jaunimo politika; 5) švietimo politika; 6) teisės aktų leidybos politika; 7) baudžiamoji ir bausmių vykdymo politika; 8) bausmę atlikusių asmenų resocializacijos politika; 9) nusikaltimų aukų socialinės teisinės apsaugos politika.²⁶

    Valstybė  skatina socialiai orientuotos rinkos ekonomikos vystymąsi pripažindama jį vienu iš svarbiausių veiksnių, galinčių teigiamai paveikti kriminogeninę situaciją, šiomis kryptimis:

    1) užtikrina ūkio subjektų pareigų valstybei (mokant mokesčius) ir pareigų darbuotojui (sudarant tinkamas darbo sąlygas, garantuojant atlyginimą, suteikiant socialines garantijas) atlikimą;

    2) užtikrina minimalias ekonomines reikmes ir garantuoja kiekvienam visuomenės nariui ekonominę laisvę pasirinkti teisėtą asmeninės gerovės kūrimo būdą, laiduodama: pragyvenimo šaltinį –  minimalias pajamas duodantį darbą, minimalų valstybės išlaikymą negalintiems dirbti asmenims; paramą apsirūpinant būstu; paramą gauti išsilavinimą;

    3) gerina verslo sąlygas, tuo skatindama užimtumą;

    4) skatina kaimo ekonominę plėtrą, stiprina jo ekonominį, socialinį  ir kultūrinį statusą.

    Valstybė  pagal galimybes užtikrina, kad nusikaltimų prevencijos ir kontrolės veikla būtų ekonomiškai naudinga, skatina savanoriškas bei profesionalias iniciatyvas šioje srityje šiomis kryptimis:

    1) kuria palankias sąlygas juridiniams bei fiziniams asmenims remti nusikaltimų prevencijos ir kontrolės priemones;

    2) inicijuoja valdžios institucijų, verslo atstovų bei visuomeninių  organizacijų susitarimus dėl nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programų rėmimo fondų steigimo;

    3) pabrėžia verslo bendruomenės suinteresuotumą prevencija tų nusikaltimų, kurie yra daromi jų verslui, turtui ir darbuotojams, komercinėms sistemoms bei vartotojams, ir skatina nuolat ieškoti būdų, kaip savo verslo infrastruktūroje sumažinti nusikaltimų galimybes ir užtikrinti turto bei intelektinės nuosavybės apsaugą, žmonių saugumą darbe ir gyvenamojoje aplinkoje;

    4) skatina teisėsaugos institucijų bei privačių saugos tarnybų  veiksmingą bendradarbiavimą vykdant nusikaltimų prevenciją  ir kontrolę; 

    5) skatina draudimo verslo sektorių teikti daugiau paslaugų siekiant sušvelninti nusikalstamomis veikomis padarytą žalą, o visuomenę informuoja apie didesnes galimybes naudotis šiomis paslaugomis.

    Valstybė, vertindama neužimtumo įtaką nusikalstamumo augimui, pripažįsta, kad į visuomenės poreikius orientuota darbo rinkos politika yra ypač svarbi nusikaltimų prevencijos kryptis, ir siekia šių tikslų:

    1) mažinti nedarbą sudarant palankias sąlygas kurti naujas darbo vietas, užtikrinti profesinį perkvalifikavimą atsižvelgiant į darbo rinkos pokyčius;

    2) atsižvelgdama į tai, kad pagrindinė vaikų užimtumo forma yra mokymasis, kartu su šeima sudaryti visas sąlygas šiai konstitucinei vaikų teisei ir pareigai įgyvendinti;

    3) socialiai kryptingai užimti ir vaikus, ir suaugusiuosius ne tik mokymosi ar darbo, bet ir atostogų metu, suteikti galimybę kartu praleisti laisvalaikį, kūrybiškai atskleisti savo gebėjimus, ugdyti atsakomybės jausmą.

    Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas bei natūrali visų jos narių gyvenimo ir gerovės aplinka, rūpinimasis dvasiniu ir materialiu šeimų gerovės užtikrinimu yra viena iš pagrindinių nusikaltimų prevencijos krypčių. Valstybė turi stiprinti šeimą, didinti jos vaidmenį visuomenėje, kartu ir vaidmenį nusikaltimų prevencijos, ypač tarp vaikų ir jaunimo.

    Rengiant naujus ir tobulinant galiojančius teisės aktus, būtina įvertinti ir rasti galimybes suderinti įvairių socialinių grupių interesus, prireikus parengti pagrįstą teisės akto koncepciją, tiksliai suformuluoti šio akto principus ir pagrindines nuostatas, numatyti galimus priimto teisės akto projekto šalutinius neigiamus veiksnius ir kriminogeninius padarinius.

    Siekiant šalinti teisės aktų leidybos spragas, stiprinti nusikaltimų  prevenciją ir kontrolę bei šią veiklą reglamentuojančią  teisės bazę, turi būti įgyvendinamos šios nuostatos:

    1) tobulinama teisės aktų projektų rengimo sistema, teisės aktų projektai vertinami kriminogeninių veiksnių neutralizavimo (taip pat neskatinimo ir kompensavimo) ir visuomenės, verslo sluoksnių iniciatyvų skatinimo bei paramos teisėsaugos institucijoms nusikaltimų kontrolės srityse požiūriu;

    2) vertinamas nusikaltimų prevenciją ir kontrolę reglamentuojančių  teisės aktų efektyvumas;

    3) skiriamas ypatingas dėmesys teisės aktų, kurie realiai užtikrintų  korupcijos, organizuoto nusikalstamumo prevenciją ir kontrolę, rengimui ir priėmimui;

    4) teisės aktai derinami su Europos Sąjungos teise, Jungtinių Tautų  Organizacijos ir Europos Tarybos reikalavimais siekiant užtikrinti veiksmingą nusikalstamumo prevenciją ir kontrolę; 

    5) rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose, kurie reglamentuoja nusikaltimų kontrolę, turi būti numatytos nuostatos, aiškiai apibrėžiančios teisėsaugos institucijų funkcijas, kompetencijos ribas ir atsakomybę bei leidžiančios užtikrinti veiksmingą teisėsaugos institucijų tarpusavio bendradarbiavimą.

    Siekiant, kad nusikalstamumo prevencija ir kontrolė būtų veiksminga, nuosekli ir atitiktų pagrindinius humanizmo principus, baudžiamoji politika vykdoma vadovaujantis šiomis nuostatomis: 1) siekiama optimizuoti ir spartinti baudžiamąjį procesą, kad nusikalstamos veikos būtų tiriamos greitai ir veiksmingai; 2) remiamasi kaltininkų pozityvaus elgesio skatinimo ir diferencijuotų bausmių skyrimo prioritetais; 3) siekiama nuosekliai įgyvendinti teisėtumo principą kaip būtiną bendrosios nusikaltimų prevencijos ir kontrolės veiksmingumo sąlygą. Nuolat vertinamos naujos grėsmės ir rizikos veiksniai, keliantys pavojų asmens, visuomenės ir valstybės saugumui, kriminalizuojant pavojingas veikas ar dekriminalizuojant veikas, keliančias mažesnę grėsmę visuomenei, taip pat nustatant atskirų kriminalizuojamų veikų pavojingumą kaip esminį sankcijos nustatymo kriterijų; 4) baudžiamosios atsakomybės priemonės taikomos kartu su kitomis nusikaltimų prevencijos ir kontrolės priemonėmis; 5) plečiamos teismo diskrecinės galios: Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose vengiant siaurų sankcijų ribų bei intervalų, tam tikrais atvejais „užprogramuojančių“ veikos pavojingumą ir trukdančių ar net visiškai pašalinančių galimybes individualizuoti bausmes; 6) nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybės neišvengiamumo principo įgyvendinimas derinamas su atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatomis ir diskrecinio baudžiamojo proceso pagrindais; 7) nusikaltę asmenys teisėtomis priemonėmis skatinami bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis bendradarbiavimą derinant su baudžiamosios atsakomybės švelninimo arba atleidimo nuo jos nuostatomis ir diskrecinio baudžiamojo proceso pagrindais.

    Bausmių  skyrimo ir vykdymo politika vykdoma vadovaujantis šiomis nuostatomis:

    1) remiantis demokratinės valstybės vertybėmis bei principu, kad kiekvienas individas yra unikalus ir vertingas, prioritetiniais bausmės tikslais laikomi nusikaltusių asmenų pataisymas ir resocializacija; 2) siekiama sukurti atkuriamojo teisingumo sistemą, kurios pagrindinis tikslas yra atkurti buvusią padėtį tarp nusikaltimo paveiktų subjektų – aukos, nusikaltėlio, visuomenės; 3) atsižvelgiant į valstybės ekonomines išgales, ieškoma naujų laisvės atėmimo bausmės atlikimo formų (laisvės atėmimo atlikimas ne darbo dienomis, po darbo ir panašiai), siekiant išlaikyti vertingus nuteistojo socialinius ryšius su visuomene bei jo profesinius (darbo) įgūdžius; 4) lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo įstaigų, taip pat lygtinio nuteisimo taikymas turi būti siejami su organizacine prasme veiksmingu probacijos tarnybų tinklo sukūrimu; 5) liberali valstybės baudžiamoji politika asmenims, padariusiems nesunkius ir neatsargius nusikaltimus, derinama su griežtomis bausmėmis ir izoliavimu nuo visuomenės asmenų, padariusių sunkius ir labai sunkius tyčinius nusikaltimus; 6) siekiant užtikrinti asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, grįžimą į visuomenę, imamasi visų galimų priemonių, kad būtų užtikrintas bent minimalus laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų aprūpinimas darbu, kad jie toliau socialiai nedegraduotų ir neprarastų profesinių įgūdžių; 7) neturintiems profesijos ar nemokantiems jokio amato laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims pagal išgales suteikiamas profesinis išsilavinimas, atitinkantis darbo rinkos poreikius; 8) siekiant sumažinti vidinę įtampą laisvės atėmimo vietose bei ugdyti vidines laisvės atėmimu nuteistų asmenų vertybes, skatinamas ir remiamas kalinių švietimas ir mokymas, taip pat kultūros, mokslo ir meno propagavimas laisvės atėmimo įstaigose.

    Nemažą dalį nusikaltimų pakartotinai padaro asmenys, jau atlikę  bausmę. Teistumas turi kuo mažiau socialiai neigiamai paženklinti asmenį, o bausmės atlikimas neturėtų būti veiksnys, ribojantis nuteistojo galimybes pasirinkti socialiai priimtiną gyvenimo būdą.

    Siekiant sumažinti nusikaltimų recidyvą, turi būti tobulinama teistų  asmenų socialinės adaptacijos sistema, kuri užtikrintų  specializuotų socialinių paslaugų tokiems asmenims teikimą, padėtų prisitaikyti prie gyvenimo visuomenėje, atkurti turėtą ar įgyti aukštesnę visuomeninę padėtį.

    Baigiantiems atlikti bausmę, išeinantiems iš įkalinimo įstaigų asmenims, ypač praradusiems socialinius ryšius, minėtų įstaigų  administracija, o šiems grįžus iš įkalinimo įstaigų  – kitos atsakingos valstybės, apskričių, savivaldybių institucijos turi užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų socialinių paslaugų teikimą (informacijos apie socialinės paramos formas ir galimybes suteikimo, laikino apgyvendinimo, materialinės, psichologinės, medicininės, švietimo, konsultacinės paramos, mokymo, darbo paieškos ir kitų).

    Pagal Lietuvoje ir kitose šalyse atliktus viktimologinius tyrimus kartą  nukentėję nuo nusikaltimų asmenys dėl savo psichofizinių  savybių, elgesio, neadekvačios reakcijos į tam tikras situacijas dažnai nukenčia pakartotinai. Dėl šios priežasties socialinė ir teisinė parama nusikaltimų aukoms svarbi ne vien teisingumo požiūriu, tokia parama yra ir nusikaltimų prevencijos priemonė.

    Pagal galių pobūdį ir funkcijų ypatumus nusikaltimų prevencijos ir kontrolės subjektų sistemą sudaro: 1) valdymo subjektai; 2) subjektai, tiesiogiai dalyvaujantys nusikaltimų prevencijoje ir kontrolėje; 3)  kiti subjektai, dalyvaujantys nusikaltimų prevencijoje ir kontrolėje.

    Valdymo subjektai yra valdymo galias turinčios valstybės institucijos, kurios valdo nusikaltimų prevencijos ir kontrolės sistemą, pagal kompetenciją leidžiamais teisės aktais teikdamos nurodymus kitiems nusikaltimų prevencijos ir kontrolės subjektams.

    Valdymo subjektų sistemos struktūra grindžiama nuostatomis, kad Seimas, priimdamas atitinkamus teisės aktus, formuoja bendrą valstybės nusikaltimų prevencijos ir kontrolės politiką, vykdo parlamentinę kontrolę.

    Vyriausybė  rengia ir tvirtina nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos įgyvendinimo priemonių planą, atskirų nusikalstamų reiškinių prevencijos bei kontrolės programas ir vykdo priemones pagal atskiras aktualiausias nusikalstamumo sritis. Vyriausybė įgyvendindama programą vertina įgyvendinamų priemonių veiksmingumą. Prireikus Vyriausybė teikia Seimui įstatymų, susijusių su nusikaltimų prevencijos ir kontrolės klausimų sprendimu, projektus; atlieka kitas funkcijas pagal kompetenciją.

    Savivaldybės yra atsakingos už nusikaltimų prevencijos ir kontrolės vietinių programų kūrimą ir įgyvendinimą savo teritorijoje. Savivaldybių institucijos, įgyvendindamos savarankiškas bei kitas funkcijas, turėtų rengti ir įgyvendinti savivaldybės lygmens bendro nusikalstamumo bei aktualiausių nusikaltimų rūšių prevencijos ir kontrolės programas bei priemones, dalyvauti valdant nusikaltimų prevenciją ir kontrolę, formuojant nusikaltimų prevencijos ir kontrolės savo savivaldybių teritorijose politiką.

    Visuomenė, nevyriausybinės organizacijos, kurios tiesiogiai nesusijusios su nusikaltimų  prevencija, aktyviai dalyvauja nusikaltimų prevencijoje, siekdamos apsaugoti savo interesus.

    Didinant nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programų veiksmingumą: 1) siekiama užtikrinti nusikaltimų prevencijos ir kontrolės bei kitokių programų (socialinių, ekonominių, urbanistinių), turinčių įtakos nusikalstamumui, koordinavimą nacionaliniu lygiu; 2) programos rengiamos, įgyvendinamos ir koordinuojamos laikantis bendrų nusikaltimų prevencijos ir kontrolės principų; 3) naudojant kriminalinės statistikos, viktimologinių, latentinio nusikalstamumo tyrimų duomenis, rengiama nusikaltimų prevencijos subjektų veiklai pritaikyta daugiafaktorinė kriminogeninės situacijos analizės metodika. Ji naudojama rengiant nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programas; 4) siekiant objektyviai ir visapusiškai įvertinti nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programų efektyvumą, rengiama ir diegiama praktikoje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programų valdymo audito ir įgyvendintų priemonių veiksmingumo vertinimo metodika; 5) nustatomi nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programų rėmimo būdai bei sąlygos ir inicijuojami valdžios institucijų, verslo atstovų bei visuomeninių organizacijų susitarimai dėl programų rėmimo fondų steigimo.