MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

TEISĖS FAKULTETO

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS IR KRIMINOLOGIJOS KATEDRA 
 
 
 

ROMAN MIRONČUK

(TEISĖS STUDIJŲ PROGRAMA, IŠTĘSTINIŲ STUDIJŲ)

(4 KURSAS, TEbn7-03, 088621) 
 

NUSIKALSTAMUMAS IR POLITIKA: TARPUSAVIO SĄVEIKA

Kursinis darbas 
 
 

                                                                                         DARBO VADOVĖ: AISTĖ    KUOLAITĖ 
 

                                                                                          TIKRINO:  

                                                                                          VERTINIMAS:   
 
 
 
 
 
 
 
 

Vilnius,  2011

TURINYS 

ĮVADAS

    Nusikalstamumo kaip socialinio reiškinio tyrimas yra permanentinis procesas, nes pats šis reiškinys nuolat atsinaujina ir kinta. Šiuolaikinėje Lietuvoje stipriai pasikeitus sociumo gyvenimo sąlygoms ir raiškos formoms vyksta dideli viso nusikalstamumo pokyčiai. Kuriantis Lietuvos Respublikos demokratinei valstybei ir teisei, teoriniu ir praktiniu požiūriu aktualu ištirti nusikalstamumo ir politikos tarpusavio sąveiką. Valstybės institucijos ir politikai turi visas priemones siekti valstybei reikalingų tikslų: priimti reikalingus sprendimus, keisti įstatymus, jei jie trukdo pasiekti reikalingus tikslus, pertvarkyti institucijas. Nusikalstamumo pokyčius visoje šalyje labiausiai įtakoja šalies ekonominis nuosmukis. Gyventojų pragyvenimo lygiui didelę įtaką daro valstybės mokesčių politika, prastėjančios socialinės garantijos, didėjanti infliacija, mažėjantis darbo užmokestis. Bedarbystė, alkoholizmas, narkomanija formuoja tam tikrų gyventojų grupių, ypač nepilnamečių, antisocialines nuostatas. Vis jaunesnio amžiaus žmonės pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, o jų paveikti daro nusikaltimus arba patys tampa aukomis. Vis daugiau darbuotojų praranda darbą, kartu ir pragyvenimo šaltinį. Bedarbių gretas dažniausiai papildo žemiausią kvalifikaciją turintys darbuotojai. Būtent ši, žemiausią kvalifikaciją ir išsilavinimą turinti žmonių grupė, labiausiai linkusi daryti nusikalstamas veikas¹. Ekonominis nuosmukis ir bedarbystė ženkliai įtakoja ir migracijos procesus. Dalis nusikalstamas veikas vykdančių asmenų ne tik išvyksta iš tėvynės, tačiau ir grįžta į Lietuvą, ir čia toliau vykdo savo kriminalinę veiklą.

    Tyrimo objektas – nusikalstamumo ir politikos tarpusavio sąveika.

    Tyrimo tikslas - įvertinti nusikalstamumo ir politikos tarpusavio sąveiką.

    Tyrimo uždaviniai:

1. Atlikti nusikalstamumo kiekybinių ir kokybinių rodiklių Lietuvoje kriminologinę analizę;
2. Įvertinti egzistuojančią baudžiamąją politiką bei praktiką ir įvertinti jas pagrindžiančias teorines prielaidas;
3. Išanalizuoti nusikalstamumo socialinės kontrolės ir prevencijos sistemą, lygius ir priemones.

    Tyrimo šaltiniai ir metodai. Tyrimo šaltiniais tapo kriminologijos, baudžiamosios teisės, sociologijos ir kita mokslinė literatūra, Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių įstatymai, įvairių Lietuvos institucijų strateginio planavimo dokumentai. Tyrimui buvo panaudoti kriminologiniai, teisiniai ir sociologiniai tyrimų metodai: istorinis, loginis, sisteminis, statistinės analizės, analizės ir sintezės metodai.

1. TEORINĖS NUSIKALSTAMUMO IR POLITIKOS SĄVEIKOS PRIELAIDOS

2.1. Valdžios panaudojimas socialinės kontrolės tikslams

    Kriminologinis žinojimas tiesiogiai susietas su socialinės kontrolės klausimais. Kriminologiją galima apibrėžti kaip socialinį mokslą apie nusikaltimus ir juos įtakojančius veiksnius. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kriminologijos problematikos ratas neturėtų išeiti už teisinių (arba tiksliau - baudžiamosios teisės) klausimų ribų. Beje, istoriškai taip ir atsitiko: pirma kriminologinė paradigma - klasikinė - buvo normatyvinio pobūdžio ir bandė apibrėžti nusikaltimo ir nusikaltėlio sąvokas prigimtinės teisės kontekste. Liberali ideologija, kurią lydėjo tokio pobūdžio samprotavimai, aiškino, kokia turi būti normali visuomenė ir kaip ji privalo elgtis su laisvais ir atsakingais (turinčiais laisvą valią) piliečiais. Šioje paradigmoje susiformavo modernaus baudžiamojo teisingumo principai, tačiau nusikaltimus ir nusikaltėlius jie aiškino metafiziškai - pagal 18 amžiaus intelektualinės mados kanonus.

    19 amžius yra pozityviųjų mokslų laikotarpis; metodologinės gamtotyros mados užkabino ir tradicinę kriminologijos problematiką. Nauja paradigma, kaip jai ir dera, keičia keliamų klausimų pobūdį ir reikalauja kitų, negu tai buvo klasikinėje paradigmoje, atsakymų. Ne kas yra nusikaltimas, bet kaip nusikalstama - štai kuo pradeda domėtis nusikaltimų tyrinėtojai; laukiama ne filosofinių samprotavimų apie metafizinius principus, bet nusikaltimus įtakojančių veiksnių analizės rezultatų. Gimsta nauja pozityvistinė paradigma, o kartu su ja - delinkventinė asmenybė, deviacija. Kriminologijoje šalia grynojo akademinio intereso atsiranda angažavimasis socialinei nusikaltimų (deviacijų) kontrolės ir prevencijos politikai.

    Tokiame kontekste kriminologinis žinojimas tampa patrauklus socialistinei, intervencinei, ideologijai, kuri siūlo plačiai naudoti valstybines institucijas socialinės kontrolės tikslams, pažabojant deviacijos apraiškas ir palaikant ir užtikrinant visuomenės saugumą bei tvarką. Iš tikrųjų, pastarųjų dviejų šimtų metų kriminologinių tyrimų patirtis šiandieną leidžia kriminologams pasiūlyti valdžios institucijoms platų asortimentą priemonių, padedančių kontroliuoti nenormalų, visuomenės saugumui pavojingą elgesį arba nepageidaujamus socialinius procesus. Jeigu, pavyzdžiui, pavyksta nustatyti, kad prastos maitinimo sąlygos vaikystėje gali veikti delinkventinį elgesį paauglystėje, tai kodėl nesukūrus medicininės ir socialinės priežiūros strategijos, kuri sumažintų nekokybiško maitinimo veiksnio riziką? Tokiu keliu kuriamos įvairios nusikaltimų, narkomanijos, korupcijos ir kitų deviacijų formų prevencijos ir kontrolės programos. Jų tikslas - mažinti deviacijos apraiškas, užtikrinti visuomenės stabilumą ir gyventojų saugumą. Atrodytų, kad tokiame kontekste socialinė kontrolė turi būti nuolat stiprinama, o deviacija turėtų būti visiškai pažabota.

    Tačiau skelbiant tokias arba panašias programas, susiduriama su rimtomis problemomis. Ir ne tik todėl, kad deviacija ir deviantai leidžia mums geriau suprasti visuomenės normas ir tam tikra prasme inicijuoja visuomenės pokyčius. Socialinė kontrolė nėra tik mechanizmas, užtikrinantis socialinę pusiausvyrą. Ji gali būti apibūdinta ir kaip valdžios arba galios panaudojimas norint paveikti kitų elgesį. Apie šią politinę socialinės kontrolės dimensiją buvo rimtai susimąstęs ne vienas socialinis teoretikas. Pavyzdžiui, apie socialinę kontrolę ir „normalizacijos“ politiką buvo pasisakęs prancūzų mąstytojas M. Foucault. Pasak jo, normalumas nėra neutrali duotybė. „Normalizacija“ yra galios įrankis ir būtent ji sukuria tam tikras elgesio normas, už kurių nepaisymą individui gresia įvairios sankcijos. Dar daugiau, kaip teigia Foucault, socialinių mokslų genezė Vakarų kultūroje lėmė pastangas disciplinuoti ir normalizuoti visuomenę. Remiantis tuo A. Dobryninas daro išvadas, kad pavojų visuomenei kelia ne tiek nusikaltimai arba deviacijos apraiškos, kiek nekritinis deviacijos diskursas ir jos kontrolės industrija.² Nusikaltimai, deviacija, įvairios nenormalumo formos, o tiksliau - jų kontrolė, „maitina“ įvairias vyriausybines, socialines grupes, tyrėjus; tai yra „didžiulis verslas“.

    Žymus JAV sociologas D.Garlandas savo veikaluose teigia, jog nusikaltimų kontrolės tendencijos ir paties nusikaltimo problemos suvokimas susiję su esminiais struktūriniais pokyčiais šiuolaikinėje vėlyvojo modernizmo (nuo XXa. vidurio iki dabar) kultūroje, politikoje ir ekonomikoje. Norint suprasti, kodėl ir kaip keičiasi požiūris į nusikaltimus ir baudžiamoji politika, reikia stebėti, kas vyksta pačioje visuomenėje ir ieškoti reiškinių tarpusavio ryšių. Tokį analizės būdą jis perėmė iš E.Durkheimo.

    D.Garlandas parodė, kaip pokyčiai Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime XXa. viduryje lėmė staigų nusikaltimų skaičiaus augimą. Kitaip tariant, vieni socialiniai faktai (priemiesčių augimas, vartotojiškumo didėjimas, namų ūkio struktūros pokyčiai, vis didesnis moterų ir vyrų įsijungimas į darbo rinką) nulėmė kito socialinio fakto (aukšto nusikaltimų lygio) atsiradimą. Tačiau sociologinio metodo taisykles galima taikyti ne tik nusikaltimų, bet ir baudžiamosios politikos aiškinimui. Baudžiamoji politika taip pat yra nulemta kitų socialinių faktų. Savo veikale „Kontrolės kultūra” D.Garlandas išskiria du laikotarpius Jungtinėse Amerikos valstijose ir Didžiojoje Britanijoje: iki ir po 1970- ųjų. Šie metai ypatingi tuo, kad po jų iki tol egzistavusi nuosaiki gerovės (welfare) baudžiamoji politika, paremta reabilitacijos (pataisymo) principu, buvo pakeista į griežtą, ekspresyvią neokonservatyvią baudžiamąją politiką, paremtą retribucijos ir deteracijos (atpildo ir įbauginimo) principais. Nuosaikiąją XXa. pirmoje pusėje vyravusią baudžiamąją politiką D.Garlandas siejo su keletu kitų socialinių faktų: nedideliu nusikaltimų skaičiumi; visuomenės nuosaikia reakcija į nusikaltėlius dėl nedidelės tikimybės tapti nusikaltimo auka; aukštu socialinės gerovės lygiu. Skirtingai, griežtą retribucinę politiką (R.Reagano - JAV ir M.Thatcher - Britanijoje) jis aiškino aukštu nusikaltimų skaičiumi, didele nusikaltimų baime visuomenėje, neveiksmingomis nusikaltimų kontrolės priemonėmis. Esminis šios politikos bruožas, kurį D.Garlandas vertina kaip ydingą, tai siekis griežtomis bausmėmis išspręsti nusikaltimų problemą, neįvertinant pasikeitusių socialinių sąlygų, kurios ją sukėlė.

    D.Garlandas paaiškina, kaip konkrečiame istoriniame laike susiformuoja, prigyja ir įsitvirtina tam tikros bausmės formos (įkalinimas, korekcinės praktikos ir pan.). „Reabilitacinio modelio” iškilimą ir įsitvirtinimą XXa. pradžioje baudžiamojoje politikoje jis aiškina tuo, kad žemas nusikaltimų lygis nekėlė baimės tapti nusikaltimų auka, o tai leido susiformuoti globėjiškam požiūriui į nusikaltėlį, kuriam reikia padėti, o ne bausti. Valstybės skiriamos lėšos jų korekcijai ir resocializacijai buvo pateisinamos pačių visuomenės narių. Po 1970 - ųjų, kilus ekonominei krizei, didėjant socialinei diferenciacijai, įvykus kitiems socialiniams pokyčiams, išaugo ir nusikaltimų skaičius. Tokioje situacijoje, kai visuomenės nariai pradėjo jausti nusikaltimų baimę, korekcinį/ reabilitacinį baudimo modelį, paremtą užuojauta, pakeitė atpildu grįsta griežta retribucinė baudžiamoji politika. Prarastas pasitikėjimas reabilitaciniu idealu iš naujo atgaivino kalėjimo idėją. Tik šį kartą įkalinimas siejamas ne su naiviu lūkesčiu perauklėti pažeidėją, bet su siekiu jį nubausti, atkeršyti, izoliuoti nuo visuomenės. Nusikaltėlis dabar ne tas, kurio reikia gailėtis, bet tas, kuris turi atsakyti už savo racionaliai suvoktą ir padarytą nusikaltimą.

    D.Garlandas teigia, jog, evoliuciniu požiūriu, griežta baudžiamoji politika yra anachronizmas, nes ji būdinga ankstesniems ikimoderniems laikams. Tačiau pasitelkiant priežastinį aiškinimą, matyti, jog ji yra logiškas susiklosčiusių sąlygų padarinys. Jo manymu, yra normalu, kad po 1970 baudžiamoji politika orientuojasi į atpildą. Išaugęs nusikaltimų skaičius, desperacijos jausmas, jog „niekas neveikia”, ir visuomenės spaudimas imtis priemonių paskatino griežtus valdžios veiksmus. Lygiagrečiai formavosi kontrolės kultūra. Kontrolės kultūroje pilietinė visuomenė savo iniciatyva perėmė iš valstybės nusikaltimų kontrolės funkciją, nes saugumo užtikrinimas tapo daugiau politikų deklaruojamu pažadu nei realiu faktu.

    Aptardamas nuo XXa. pradžios iki 1970 - ųjų JAV ir Britanijoje vyravusią  gerovės valstybės bausmių politiką, D.Garlandas atkreipia dėmesį, jog iš pažiūros nuosaiki, globojanti ir reabilitacija bei korekcija pagrįsta sistema, buvo sukaupusi didelę galią. Visa baudžiamoji justicija vadovavosi savo vidine logika. Ši logika suponavo, jog yra iš anksto žinomi ir aiškūs kriterijai, pagal kuriuos vieną ar kitą asmenį galima įvardinti nusikaltėliu, o jo poelgį nusikaltimu. Ši logika - tai uždaros kriminalinės justicijos filosofija, kuri nekvestionavo paties įstatymo ir jo galios kriminalizuoti ištisas visuomenės grupes. Panašiai veikė ne tik kriminalinės justicijos sistema, bet ir kitos normalizuojančios institucijos: mokyklos, psichiatrinės ligoninės, kariuomenės ir t.t. Normalizuojančios praktikos ir ekspertų galia - tai skiriamieji reabilitacinio modelio bruožai. Gerovės valstybės kriminalinės justicijos sistemoje buvo išskirtinė grupė, kuri buvo sukaupusi žinias apie nusikaltimus padariusius asmenis ir tai suteikė jiems galią priimti sprendimus. Tai kriminalinės justicijos ekspertai. Jie turėjo lygiai tokią pat neribotą ir nekvestionuojamą galią kaip ir viduramžiais suverenas - valdovas. Teisininkai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai ir kt. skirstė žmones į normalius ir nenormalius. Jų kompetencijoje buvo ir bausmių parinkimas: kokią bausmę paskirti, pratęsti ar sutrumpinti įkalinimo laiką, pakeisti reabilitacijos programomis - apie tai sprendė jie.

    Tačiau XXa. viduryje susvyravo pasitikėjimas ekspertais ir jie pradėjo prarasti savo galią. Tokia situacija susidarė Vakarų Europoje bei JAV, staiga išaugus nusikaltimų skaičiui. Tuo metu mokslininkai ir tyrėjai atkreipė dėmesį į pačios kriminalinės justicijos funkcionavimo principus. Tyrimų rezultatai atskleidė už globos ir pagalbos bei reabilitacijos ideologijos slypinčią neribotą savavališką ekspertų galią. Galią, kuri skirsto į normalius ir nenormalius, sprendžia bausmės klausimus ir apskritai lemia žmonių likimus.

    D.Garlandas pastebėjo, jog įkalinimas iš tiesų atlieka visai kitas nei deklaruojamas funkcijas. Jis atkreipė dėmesį, kad po 1970 - ųjų nusikaltimų bumą Amerikoje ir Britanijoje sekęs įkalinimo bumas žymiai nesumažino nusikaltimų skaičiaus. Tai reiškė, jog ir po keliasdešimties metų, po įvairių reformų kalėjimas vis tiek veikė disfunkciškai. Tačiau jis vis dar egzistavo. Ronaldo Reagano JAV ir Margaret Thatcher Didžiojoje Britanijoje vyriausybės XXa. antroje pusėje, vykdydamos griežtą neokonservatyvią ir ekspresyvią politiką, naudojo įkalinimą kaip įbauginimo ir baudimo priemonę gryniausia forma. JAV po 1970 ųjų buvo peržiūrėta bausmių skyrimo tvarka ir buvo įvestos minimalios privalomos bausmės ar minimalūs laisvės atėmimo bausmės terminai. Dabar akcentuojama ne pataisymas ir korekcija, bet nubaudimas. Pavyzdžiui, privalomos minimalios bausmės buvo aiškiai apibrėžtos smurtautojams, seksualiniams nusikaltėliams ir už nusikaltimus, susijusius su narkotikų platinimu. Nepaisant to tokia baudimo praktika neturėjo įtakos nei narkotikų vartojimo mastams, nei bendram nusikaltimų skaičiui. Apibrėžtos minimalios laisvės atėmimo ribos prisidėjo prie įkalinimo didėjimo.

    Anot D.Garlando, šiuolaikinės vakarų visuomenės (ypač JAV) charakteringas bruožas - tai baudimo didėjimas, pasireiškiantis dideliu įkalintųjų skaičiumi. Kalėjimo egzistavimo pateisinimui demonstruojama politinė retorika, besiremianti visuomenės saugumo argumentais. Tačiau, pastebi D.Garlandas, manipuliuojant „visuomenės saugumo” idėja, pateisinama represyvi bausmių politika ir įtvirtinamas politinis populizmas. Nusikaltėlis traktuojamas ne kaip aplinkybių auka, bet kaip racionali asmenybė, turinti pasirinkimo galimybę. Tokiu klasikiniu nusikaltėlio paveikslu ir jam priešpastatytu nuskriaustos aukos vaizdu galima manipuliuoti auditorijos jausmais, užuojauta ir baime ir taip dar labiau sustiprinti panieką ir pyktį nusikaltėliui. Neoklasikinė kriminologija dabar tampa represyvią baudžiamąją politiką pagrindžiančia ideologija.

    Taigi anot D.Garlando, iš pažiūros disfunkcionali kalėjimo institucija, realiai tarnauja kaip įbauginimo, sulaikymo, izoliavimo ir diferencijavimo priemonė, reikalinga status quo palaikymui.

    Platus D.Garlando požiūris į bausmę padėjo jam identifikuoti ir paaiškinti „kontrolės kultūros” susiformavimą JAV ir Britanijoje po 1970 ųjų.

    Laikotarpis nuo XXa. pradžios (tiksliau 1890 ųjų) iki 1970 ųjų JAV ir Europoje apima modernizmo raišką su jo pakilimu apie 1960 uosius. To laikotarpio baudžiamąją politiką ir kriminalinės justicijos sistemą galima apibūdinti kaip „reabilitacinį projektą”. Šis trumpas terminas reiškia visą kompleksą tarpusavyje susijusių elementų: korekcionalistinę ideologiją ir praktiką, valstybinių institucijų sistemą, normalizacijos diskursą ir kt. Mėginant paaiškinti „reabilitacinį projektą”, visų pirma reikia paaiškinti, koks tuo metu buvo valstybės vaidmuo ir socialinis kontekstas.

    Valstybinio reguliavimo įsigalėjimas - vienas ryškiausių modernizmo bruožų. Skirtingai nuo viduramžių moderniaisiais laikais keičiasi galios subjektas. Karalių, valdovą - suvereną, savo rankose sukaupusį visą galią - dabar pakeičia valstybė. Valstybinis reguliavimas apima visas gyvenimo sritis: nuo švietimo, sveikatos apsaugos iki nusikaltimų kontrolės. Toks valstybės galios išaugimas ir jos reguliuojamų sričių praplėtimas buvo nuosekli modernizacijos pasekmė kartu su urbanizacija, biurokratizacija ir specializacija.

    Be to, valstybinis reguliavimas buvo priimtinas pokario metais JAV ir Britanijos visuomenėse. Tai siejama su tuo, jog visuomenė tikėjosi saugaus ir subalansuoto gyvenimo. Šias viltis turėjo patenkinti biurokratinė valstybė. Valstybinėse institucijose dirbantys ekspertai turėjo išspręsti visas socialines problemas.

    Valstybės kaip globėjos įvaizdį leido palaikyti tuometinė situacija. Visų pirma, ekonominė gerovė. Auganti ekonomika užtikrino socialines garantijas, prieinamą sveikatos apsaugą, nemokamą  švietimą ir pan. daugumai - net žemiausiam socialiniam sluoksniui. Antra, nusikaltimų skaičius buvo nedidelis, visuomenė jautėsi saugi, o tai stiprino pasitikėjimą valstybe. Kadangi viktimizacijos rizika buvo nedidelė ir nusikaltimas nebuvo kasdienės patirties faktas, susidarė įspūdis, kad valstybinė nusikaltimų kontrolė yra efektyvi. Be to, masinių žiniasklaidos priemonių nebuvimas, lėmė, kad nusikaltimų tema nebuvo užvaldžiusi viešojo diskurso. Nusikaltimai vyko „ten kažkur”, apie juos geriausiai žinojo nusikaltimų aukos ir teisėsaugos institucijos. Ketvirtas svarbus tuometinės visuomenės bruožas - tai solidarumo etosas ir vyravęs mąstymas, jog vieno žmogaus nelaimė - tai ne jo individualus, bet visos visuomenės reikalas. Todėl valstybė visuomenės vardu turi jam padėti. Be to, kriminologijoje tuo metu vyravo pozityvistinė paradigma, kuri, skirtingai nuo klasikinės, akcentavo vidinių ar išorinių, bet, svarbiausia, nuo individualios valios nepriklausančių, veiksnių įtaką žmogiškajam elgesiui. Tokiu būdu, remtasi prielaida, jog visuomenėje susiklosčiusios sąlygos lėmė žmogaus nelaimę: skurdą, ligą ar polinkį nusikalsti. Todėl visuomenė ir turi prisiimti atsakomybę ir spręsti šias problemas. Tai sudarė reabilitacinės ideologijos kriminalinėje justicijoje pagrindą: nusikaltusiam asmeniui reikia padėti, o ne bausti.

    Visuomeninės sutarties pagrindu valstybė tapo viešojo intereso saugotoja. Tačiau įdomu, pastebi D.Garlandas, kad vietoj to, jog vien tik prižiūrėtų  ar užkirstų kelią socialinėms problemoms, valstybinės institucijos pradėjo aktyviai reguliuoti įvairias gyvenimo sritis. Jos švelniai, bet užtikrintai perėmė šias funkcijas iš eilinių visuomenės narių, kaimynysčių bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir kt. Pati to meto pilietinė visuomenė, nors nebuvo pasyvi, buvo nušalinta nuo pagrindinių problemų sprendimo. Tačiau, kiek realiai visuomenės saugumą užtikrino valstybinės institucijos, o kiek tai buvo stiprios neformalios socialinės kontrolės ir glaudžių kaimynystės ryšių pasekmė, paaiškėjo kur kas vėliau - apie 1970 uosius (nusikaltimų bumas ir prasidėjusi kriminalinės justicijos krizė parodė valstybinio reguliavimo šešėlinę pusę). Modernybėje visa galia buvo sutelkta socialinių ekspertų rankose: medikai, psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai, pedagogai, kriminalinės justicijos atstovai - jie buvo tie, kurių kompetencijoje buvo visų socialinių problemų sprendimas. Normalizacija buvo jų darbinė filosofija.